Alberto Moravia

Alberto Moravia - Biografijos, CV, įžymūs žmonės

Alberto Moravia buvo italų rašytojas ir žurnalistas. Tikrasis vardas Alberto Pincherle. Pavardę Moravia pasirinko kaip pseudonimą, tai buvo pavardė, susijusi su jo šeimos istorija. Alberto Moravijos gyvenimui didelę įtaką padarė du veiksniai – pirma, dar vaikystėje jis susirgo vadinamąja ortopedine tuberkulioze, uždegimine kaulų liga, kuri neleido jam gyventi įprastos vaikystės ir įgyti įprasto išsilavinimo. Didžiąją dalį vaikystės ir paauglystės Moravia praleido sanatorijose, kur turėjo privačius mokytojus. Antra svarbi įtaka jo gyvenime buvo jo žydų kilmė, dėl kurios jis buvo persekiojamas fašistinėje Italijoje. Nepaisant didelių sveikatos problemų, 1929 m. Moravia išleido savo pirmąjį romaną „Abejingieji“ (Gli indifferenti). Iki šiol ši knyga laikoma geriausiu jo romanu. Tai Italijos buržuazinės visuomenės kritika, socialinės tematikos kūrinys. Jame pasakojama apie motinos ir jos vaikų, kurie nepatenkinti savo šeima ir visuomene, istoriją ir kurie kovoja su primestomis vertybėmis tiek maištu, tiek abejingumu, kuris ir davė pavadinimą kūriniui, tačiau galiausiai susitaikoma su konvencijomis, o tai, Moravijos požiūriu, yra pesimistinė pabaiga, nes jaunoji karta nieko nepakeis. Šis romanas iškėlė Alberto Moraviją į Italijos rašytojų elitą. Tačiau kartu jis įsigijo ir daug priešų tarp Musolinio fašistų, kuriems visai nepatiko, kad Moravia savo romane kritikavo vidurinės klasės Italijos visuomenę, ant kurios stovėjo fašistinis režimas. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Moravijos karjera sėkmingai tęsėsi. Be savo literatūrinės kūrybos, jis taip pat prisidėjo prie laikraščių ir pats redagavo kelis žurnalus. Jis taip pat leido kelionių knygas iš savo kelionių po Europą ir pasaulį. 1935 m. jis išleido romaną „Klystantys ambicijos“ (Le ambizioni sbagliate), kuris turėjo tęsti sėkmingą „Abejingųjų“ seriją, tačiau romanas nepasiekė kokybės Moravijos debiuto. Be to, šiuo laikotarpiu jis taip pat leido apsakymų rinkinius – pavyzdžiui, „Gražus gyvenimas“ (La bella vita, 1935). Moravijos kūryba priskiriama vadinamajam neorealizmui – literatūros krypčiai, kuri nagrinėja aktualias visuomenės problemas, paprastai kritikuoja jos struktūrą ir sutelkia dėmesį į (dažnai sutrikusius) personažų santykius ir išsamų bei gilų psichologinį charakterių piešimą. Tačiau kartu tai gali būti ir polinkis į kaimo literatūrą ir istorijas iš vidurinės klasės bei varguomenės gyvenimo. Šios krypties autoriams būdingas antifašizmas, kartais net tiek, kad antifašizmas laikomas pagrindiniu neorealizmo bruožu. Šiandien Moraviją laikome vienu pagrindinių neorealizmo atstovų, tačiau kai kurie jo tekstai turi ir siurrealizmo ar kitų tarpukario modernizmo krypčių elementų. Tačiau 1930-aisiais Italijos dirva Moraviai darėsi vis karštesnė. Dėl savo žydų kilmės ir antifašistinių pažiūrų jam buvo uždrausta leisti kūrinius arba dirbti laikraščiuose ar kine. Situacija dar labiau pablogėjo išleidus jo „Maskaradą“ (La mascherata, 1941), kuri tiesiogiai kritikavo Musolinio režimą ir fašizmą. 1937 m. taip pat buvo nužudyti Alberto tėvo pusbroliai, kurie įkūrė antifašistinę pasipriešinimo grupę. Tačiau didžiausia rizika Moraviai grėsė 1943 m., kai jis turėjo būti areštuotas. Laimei, jis buvo įspėtas ir bandė pabėgti. Pabėgti į sąjungininkų kontroliuojamą teritoriją jam nepavyko, tačiau arešto išvengė ir kelis mėnesius slapstėsi. Karą Alberto Moravia sėkmingai išgyveno ir po jo pabaigos grįžo prie rašymo. Iš šio laikotarpio įdomus romanas „Agostino“ (1944), kuris pasakoja apie paauglį, kuris, būdamas prie jūros, atranda savo motinos meilės romaną, o tai jį (kartu su patirtimi, patirta vietinėje berniukų gaujoje) veda į ankstyvą seksualumo ir santykių tarp moters ir vyro pasaulio pažinimą. Tęskime „Nepaklusnumu“ (La disubbidienza, 1948), kuris, kaip ir kiti Moravijos romanai, pristato jauną herojų, kuris yra pasibjaurėjęs savo šeima, gyvenimu ir apskritai aplinkiniu pasauliu, kaip ir ankstesniame minėtame romane, čia taip pat atspindimi pirmieji seksualiniai potyriai, kurie jaunimui neatneša pasitenkinimo, o tik dar didesnį susvetimėjimą. Kaip progresavo 1940-ieji, Moravia pradėjo nukrypti nuo savo originalių pasakojimų – abejingumo ir pasipriešinimo visuomenei, susvetimėjimo jausmo, ankstyvos seksualumo ir pan. ir pradėjo linkti prie motyvų iš kaimo gyvenimo ir varguomenės gyvenimo. Didelis šio laikotarpio romanas yra „Romietė“ (La romana, 1947), istorija apie merginą, kuri tapo prostitute. Moravia čia jauną moterį vaizduoja kaip teigiamą heroję, kuri net ir nepaisant savo likimo išlaiko savo orumą ir pasitikėjimą savimi. Svarbiausias pokario laikotarpio romanas yra „Čiočiarė“ (La ciociara, 1957), kuriame dėmesys sutelkiamas į moters, kuri išgyvena karą ir vokiečių okupaciją Italijos kalnuose, likimą. Čia Moravia panaudojo savo paties gyvenimo patirtį iš karo laikotarpio. Iš jo pokario kūrybos paminėtini „Romėnų apsakymai“ (Racconti romani, 1954) ir „Nauji romėnų apsakymai“ (Nuovi racconti romani, 1959). Paskutinis jo reikšmingas romanas yra „Nuogumas“ (La noia) iš 1960 m., kuris tematizuoja dar vieną svarbų Moravijos motyvą, kuris persipina visą jo kūrybą. Vėlesniuoju savo gyvenimo laikotarpiu Moravia beveik nustojo rašyti prozą ir žymiai daugiau rašė dramas ir, svarbiausia, dirbo prie savo kelionių knygų ir publicistinių darbų. Jis buvo ryški Italijos politinio gyvenimo asmenybė, 1984 m. netgi buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Literatūrai Moravia atsidėjo ir vėlesniais metais, tačiau jo kūryba jau toli gražu nepasiekė romanų ir apsakymų kokybės iš pirmosios gyvenimo pusės. Jo žmona buvo Elsa Morante, žymi italų rašytoja. Vėlesnė partnerė – kita rašytoja Dacia Maraini.

Alberto Moravia - pagrindiniai duomenys

Pasirinkite kitus žinomų žmonių vardus