Charles de Gaulle

Charles de Gaulle - Biografijos, CV, įžymūs žmonės

Charles de Gaulle buvo karininkas, politikas ir Prancūzijos prezidentas. Jis užaugo katalikų šeimoje, o tėvas buvo jėzuitų kolegijos istorijos mokytojas. Dėl intelektualios šeimos aplinkos jis nuo vaikystės domėjosi istorija, filosofija ir karo strategijomis. Motina jam dažnai pasakodavo apie Prancūzijos pralaimėjimą 1870 m., o tai padėjo pagrindus jo būsimai svajonei nugalėti Vokietiją ir atitaisyti gėdingą pralaimėjimą. Paryžiuje jis mokėsi privačioje katalikų mokykloje Collège Stanislas ir trumpai studijavo Belgijoje.
Nors iš pradžių jis labiau pasireiškė kaip rašytojas ir intelektualas, galiausiai jis nusprendė įstoti į Prancūzijos armiją. Jis baigė elitinę École spéciale militaire de Saint-Cyr mokyklą, kuri rengia būsimus armijos karininkus. Iki tol jis buvo vidutinis mokinys, tačiau karo mokykloje jis ėmė geriau mokytis ir išryškėjo jo atkaklumo ir ambicingumo savybės. Tuo metu jis pirmą kartą susitiko su garsiuoju karininku Pétainu ir vėliau jį pavadino savo svarbiausiu mokytoju. 1913 m. jis buvo paaukštintas į leitenantą ir, laukdamas būsimo karo, užsiėmė karinių taktikų modernizavimu.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis iškart įsitraukė į kovas ir netrukus patyrė pirmąjį karo sužalojimą. Atsigavęs vadovavo padaliniui, kuris šnipinėjo vokiečių kareivius. Dėl to jis gavo vertingos informacijos ir buvo paaukštintas į kapitono laipsnį. Vėliau jis buvo dar kelis kartus sužeistas ir, pataikius granatai, prarado sąmonę ir pateko į vokiečių nelaisvę. Vokietijoje jis buvo kalinamas beveik trejus metus, tačiau turėjo palyginti geras sąlygas, galėjo skaityti laikraščius ir gerai išmoko vokiečių kalbą. Kelis kartus bandė pabėgti, vieną kartą net persirengė medicinos seserimi, tačiau kiekvieną kartą buvo sučiuptas ir į laisvę pateko tik pasibaigus karui.
Tarpukariu jis liko armijoje ir trumpai dirbo mokymo misijoje Lenkijoje. Po to jis grįžo į Saint-Cyr mokyklą, kur dirbo mokytoju. Prancūzijoje jis įsitraukė į diskusijas apie armijos ateitį ir laikėsi nuomonės, kad reikėtų atsisakyti griežtų doktrinų, nes taktikos pritaikymas aplinkybėms yra efektyvesnis. Svarbų vaidmenį atliko jo patirtis iš Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai prancūzų vadai laikėsi dogmatinių taisyklių ir siuntė karius į mirtį po vokiečių patrankomis. Ramesnį laikotarpį jis taip pat panaudojo literatūrinei veiklai ir parašė kelis esė ir knygas. 1930-aisiais jis įsidarbino Secrétariat général de la Défense et de la Sécurité nationale, kuri tarnavo kaip patariamasis organas gynybos ir nacionalinio saugumo srityje.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis buvo vienas iš tankų pagrindu veikiančios mobilios kariuomenės šalininkų ir kritikavo pasitikėjimą Maginot linija, kuri tarnavo kaip gynybos sistema prie sienos su Vokietija. Iš jo laiškų matyti, kad jis Antrąjį pasaulinį karą numatė jau keletą metų prieš jo pradžią. Pirmoje karo fazėje jis vadovavo tankų daliniams ir iš pradžių gynyba buvo sėkminga. Tačiau vėliau pasireiškė struktūrinės problemos, į kurias jis ilgą laiką atkreipė dėmesį. Mūšio lauke jis pasižymėjo drąsa, bet ir autoritariniu stiliumi, kuris buvo būdingas ir jo vėlesnei politinei karjerai. Jis buvo paskirtas ministru ir iš šios pozicijos palaikė aktyvesnę gynybą, tačiau vėliau vyriausybė žlugo, o naujasis premjeras Pétainas bandė derėtis dėl taikos tarp Prancūzijos ir nacistinės Vokietijos. De Gaulle’as tapo politiškai nepatogus ir, kad išvengtų arešto, pabėgo į Londoną.
Britanijos prieglobstyje jis stengėsi gauti paramą Prancūzijai ir pasmerkė naująją Prancūzijos vyriausybę, nes taiką su nacistais laikė išdavyste. Palaipsniui jam pavyko įtikinti Čerčilio ir kitus Didžiosios Britanijos politikus nustoti pripažinti su nacistais bendradarbiaujančią Prancūzijos vyriausybę ir stojo į Laisvosios Prancūzijos vadovybę. Ji vienijo Prancūzijos teritorijas, kurios liko sąjungininkų pusėje ir nesutiko su priverstine taika. Laikui bėgant, tarp de Gaulle’o ir sąjungininkų atstovų kilo diplomatiniai ginčai dėl jo atkaklios prigimties.
Po išsilaipinimo Normandijoje ir nacių išstūmimo iš Prancūzijos teritorijos jis grįžo į Prancūziją ir buvo švenčiamas kaip išlaisvintojas. Euforija greitai išblėso, nes šalis buvo smarkiai nukentėjusi nuo nacių išpuolių, o valdžią siekė perimti ir komunistai. 1944 m. buvo sudaryta laikinoji vyriausybė, kuriai vadovavo de Gaulle’as ir kuri vienijo visas politines sroves, įskaitant komunistus. Netrukus po to buvo persekiojami kolaborantai su nacistais, o tai buvo platesnio masto nei kitose šalyse. Mirties bausme buvo nuteistas ir Pétainas, tačiau de Gaulle’as savo buvusiam mokytojui išrūpino įkalinimą iki gyvos galvos. Tuo metu Prancūzijai pavyko užsitikrinti nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje, kurią ji išlaiko iki šiol.
De Gaulle’as palaikė didelius prezidento įgaliojimus ir silpną parlamentą, tačiau kitos partijos tam prieštaravo, o politiniai ginčai kulminavo jo atsistatydinimu. Jis tikėjosi, kad vyriausybė be jo dalyvavimo praras paramą ir vėliau priims visas sąlygas, tačiau taip neatsitiko, ir artimiausiais metais jis veltui bandė grįžti į aukščiausiąją politiką. Tik dėl karo su Alžyru ir politinio nestabilumo jis buvo vėl pakviestas vadovauti Prancūzijai 1958 m. Jis išsiderėjo stiprius įgaliojimus, įtvirtino naują konstituciją ir įkūrė Penktąją Respubliką, kuri pakeitė pokario santvarką. Dėl to ir šiuo metu Prancūzijos prezidentas turi didesnes galias nei kitų Europos šalių prezidentai. Būdamas prezidentu, jis turėjo daug diplomatinių ginčų, be kita ko, blokavo Didžiosios Britanijos įstojimą į EEB ir 1966 m. išvedė Prancūziją iš NATO karinių struktūrų. 1968 m. jo poziciją susilpnino didelio masto studentų demonstracijos, o kitais metais jis atsistatydino, nes prarado daugumą paramos. Netrukus po galutinės karjeros pabaigos jis mirė ir šiandien yra palaidotas Colombey-les-Deux-Églises kapinėse.

Charles de Gaulle - pagrindiniai duomenys

Pasirinkite kitus žinomų žmonių vardus